Mokslininkai teigia aptikę suakmenėjusių raudonųjų kraujo kūnelių ir juos spalvinančios molekulės pėdsakų 115 mln. metų senumo dinozauro kaule. Apie tai praneša „The Guardian“, o tyrimas paskelbtas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

Tyrėjai analizavo mažo plėšraus dinozauro „Aratasaurus“, gyvenusio dabartinėje šiaurės rytų Brazilijoje, užpakalinių kojų kaulus. Elektroniniu mikroskopu kaulo smulkiuose kanaluose, kuriais kadaise tekėjo kraujagyslės, matomos mažos apvalios struktūros, primenančios raudonuosius kraujo kūnelius. Cheminiai tyrimai parodė hemo – organinio junginio, leidžiančio hemoglobinui pernešti deguonį – buvimą. Rasta ir kolageno aminorūgščių pėdsakų.

Kaip tai galėjo išsilaikyti

Kaulai rasti 2008 m. kasykloje, dabar jie saugomi Brazilijos nacionaliniame muziejuje. Tyrimui vadovavusi Kurtino universiteto Vakarų Australijoje profesorė Kliti Grice sakė: „Matome mineralinį ir molekulinį originalios biologijos aidą. Suakmenėjusių raudonųjų kraujo kūnelių su aiškia su hemu susijusia chemija niekada nebuvo rasta in situ jokiame fosilijoje, juo labiau dinozauro.“ Pasak jos, mangano junginys hausmanitas, susidaręs kūnelių viduje ir aplink, galėjo juos stabilizuoti prieš suakmenėjimą.

Abejonės

Tokie teiginiai kontroversiški, nes biologiniai audiniai ir molekulės greitai skyla. Šiaurės Karolinos valstijos universiteto profesorė Mary Schweitzer, anksčiau radusi kraujagyslių ir minkštųjų audinių likučių dinozaurų fosilijose, nėra įsitikinusi, kad rasti būtent raudonieji kūneliai: dinozaurų kūneliai turėtų turėti „branduolio iškilimą“ ir būti iš abiejų pusių kupolo formos, o rastos struktūros įgaubtos. Ją labiau įtikino hemo ir kolageno aminorūgščių radiniai.

Jei išvados pasitvirtintų, atsivertų nauji būdai tirti dinozaurų kraują, medžiagų apykaitą ir aktyvumą. Prof. Grice ragina būti itin atsargiems ir pabrėžia, kad darbas nereiškia, jog senose fosilijose išliko baltymai ar DNR. „Neeilinis teiginys reikalauja neeilinių analitinių įrodymų“, – teigė ji, pridurdama, kad tikslas nėra rasti „Juros periodo parko“ DNR, o nustatyti, kiek tikros molekulinės informacijos gali išlaikyti gilus laikas. Jos manymu, muziejų kolekcijose gali slypėti dar daug neištirtos molekulinės informacijos.