Jungtinės Valstijos, Rusija ir Kinija lenktyniauja dėl branduolinių reaktorių Mėnulyje, o mokslininkai perspėja apie galimą radioaktyvaus incidento riziką, rašo „Al Jazeera“.
Planai ir terminai
Šių metų sausį JAV kosmoso agentūra NASA paskelbė planus iki 2030 m. pabaigos sukurti branduolinį reaktorių Mėnulyje. Rusija kartu su Kinija siekia to paties iki 2036 m. Reaktorių prireiktų užšalusiam vandeniui giliuose kraterių dugnuose išgauti – mokslininkai mano, kad jis galėtų būti geriamojo vandens, oro ir raketų kuro šaltinis būsimoms bazėms. Taip pat reaktoriai tiektų energiją pačioms bazėms.
NASA reaktorius „Lunar Reactor 1“ gamintų 20 kilovatų elektros energijos ir galėtų penkerius metus veikti be priežiūros. Jo masė – mažiau nei 6 tūkst. kg. Rusijos kuriamas reaktorius „Selena“ turėtų gaminti 10 kilovatų ir veikti dešimtmetį be priežiūros; jo masė – apie 1100–1300 kg. Jis turėtų aprūpinti Kinijos vadovaujamą Mėnulio bazę apie 2036 m.
Ankstesnė patirtis
Branduolinių reaktorių kosmose jau būta: Sovietų Sąjunga nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo dešimtmečio į Žemės orbitą paleido daugiau nei 30 skilimo reaktorių šnipinėjimo palydovams maitinti. Jie nebeveikia, o kitos šalys reaktorių į kosmosą nėra siuntusios. JAV per 70 metų pažangioms kosmoso branduolinėms programoms išleido apie 20 mlrd. dolerių, tačiau nuo 1965 m. eksperimento reaktoriaus į kosmosą sėkmingai nepaleido. Tada reaktorius veikė tik 43 dienas – jį išjungė ne branduolinės palydovo dalies gedimas; palydovas tebeskrieja kosmose. Ankstesni JAV projektai strigo dėl kintančių biudžeto prioritetų.
Kaip tai būtų daroma
Reaktorius pirmiausia tektų pastatyti Žemėje, o į Mėnulį jį nugabentų robotizuotas erdvėlaivis, leidžiantis lėtai ir švelniai tūptis naudojant raketų variklius. JAV ir Rusija teigia, kad reaktorius būtų išjungti iki pat nusileidimo, kad radiacijos rizika būtų minimali. Įrengti jie turėtų veikti ilgus metus be priežiūros.
Visos trys šalys nori statyti bazes netoli Mėnulio pietų ašigalio, arti žinomų vandens ledo telkinių.